Apsišaukėlio sindromas: kas tai ir kaip jį įveikti?

Perfekcionistai kelia sau ir aplinkai labai aukštus standartus ir reikalavimus. Yra atvejų, kai dėl perfekcionistinio požiūrio į savo veiklą, žmogus pelno pasitikėjimą. To geras pavyzdys medikai. Bet jei dėl perfekcionizmo „trypiama vietoje“ ir tokiu būdu stabdomi sumanyti projektai, žmogus niekaip nepradeda verslo ir pan., tokiu atveju, perfekcionizmas – yda. Ir čia patarimas tik vienas – kelti sau pamatuotus, realius tikslus, aiškius kriterijus ir nusistatyti sau ribas, kiek ir kaip aš suprasiu, kad tai ką darau jau pakankama.

Supermenai – tai tie, kurie viską gali patys. Dažnai šie žmonės prisiima labai daug atsakomybių ir išgyvena kaltės jausmą, jei kažkam nepadeda. Pagrindinė tokių žmonių problema – nemokėjimas pasakyti ne. Juk jei pasakyti ne, vadinasi negali, o jei negali – tai esi prastas specialistas, nesusitvarkantis su užduotimis, nepakankamai geras, efektyvus ir pan. Supermenams būdina atlikti daug užduočių vienu metu (multitasking). Jie dažnai dirba viršvalandžius, dalyvauja daugybėje projektų vienu metu, pamiršta apie poilsį, šeimą, draugus, hobius pasiteisindamas, kad dabar dirba prie svarbaus projekto. Toko tipo žmonėms labai svarbu atrasti balansą tarp visų savo gyvenimo sričių, deleguoti užduotis ir nesiimti atsakomybės už kitus.

Užkietėję individualistai labai panašūs į supermenus, nes klausti kitų ir prašyti jų pagalbos tokiems – labai nelengva užduotis. Tiesą sakant, jie net nesusimąsto apie tai, kad to galėtų paprašyti ir jie yra verti pagalbos. Neretai tokie žmonės mano, kad pagalbos prašymas – tai silpnumo požymis. Neretai tokie žmonės vengia dirbti komandose, grupėse, nes jose jaučiasi labai nejaukiai. Šio tipo žmonėms rekomendacija – išbandyti įvairius grupinio darbo metodus, ugdyti savyje bendradarbiavimo kompetenciją.

Ekspertai nuolatos nepatenkinti savo pasiekimais, nes mano, kad to, ką turi negana. Dažnai tai jau pasiekę savo srityje specialistai, sulaukę dėmesio, bet vis dar galvojantys, kad per mažai apdovanoti, per mažai žinomi ir pripažinti. Todėl jie nuolat kelia tikslus tobulėti, kaupti žinias ir laimėjimus, diplomus, sertifikatus, lyg jie būtų pagrindinis jų ekpertiškumo įrodymas. Jie stengiasi įtikti kitiems ir nuolat mato geresnius už save. Tokiems patarimas – labai tikslingai atsirinkti, kokių žinių reikia ir kur jas panaudosite. Taip pat susitelkti ne į žinias, o tam tikro įgūdžio lavinimą.

Genijai iš prigimties – tai tie, kurie galvoja, kad visada apie viską turi žinoti, viską mokėti ir neklysti. Šiems žmonėms dažnai atrodo, kad jei aš negaliu kaip šis autoritetas, žinomas žmogus, tai nepradėsiu iš viso. Tokiems gerai prisiminti, kad svarbu ne tik rezultatas, bet ir procesas, t.y. ėjimas etapais. Čia veiksmingiausias patarimas – turėti aiškų ilgalaikį tikslą, pvz., koks aš būsiu po 5 metų ir koncentruotis į etapinius tiklsus bei procesą nekeliant sau tokių reikalavimų, kuriuos būsite pajėgus įvykdyti tik po 5 metų.