Kiekviena moteris – Kūrėjo šedevras. Ir tai ne skambi frazė. Jei ji skamba kaip tezė, nerezonuojanti su vidumi, tad klausiu, o kas atsitiko su manimi, kad ja nepatikiu širdimi? Kas trukdo priimti save kaip šedevrą ir leisti gyvenimo energijai tekėti per mane? Jausti vidinę laisvę ir atsakomybę eiti savo keliu, pažinti ir atskleisti save ten, kur esi pašaukta būti? Pokyčių programa Savirealizacijos aktyvavimo sistema skirta aktyvioms, kūrybingoms moterims, ieškančioms kelio į savo pašaukimą, norinčioms atrasti savą veiklą, kurioje būtų ir prasmė, ir išsipildymas, ir savirealizacija, ir finansai. Šią programą renkasi tos, kurios abejoja, ar profesinėje veikloje jos yra savo vietoj. Moterys, kurios jau praėjo šią programą, liudija apie pokyčius savo gyvenime.
Buvau užsidariusi savame futliare, nežinanti, kaip išeiti iš nemotyvuojančio darbo. Dar nepasibaigus programai išėjau iš darbo ir atradau būdą, nuo ko pradėti įgyvendinti tai, apie ką buvo nedrąsu pagalvoti. Nusimetusi etiketes, kad nieko nemoki, nesugebi apart tai, ką dirbti, ramia širdimi išėjau iš darbo ir atradau naują sritį, atvėrusią prieš save naujus horizontus. Į programą atėjau atrasti save. Buvau kukli, tyli, užsidariusi savame futliare su svajonėmis ir tikėjimu, kad kada nors bus geriau. Darbas nebetenkino. Nebuvo jokios motyvacijos dirbti toliau. Kuo toliau, tuo giliau į neviltį, į rutiną. Nežinojimas kaip išeiti iš šios situacijos mane glumino. Buvo didelis noras nusimesti visas etiketes, kad nieko kito nemoki, nesugebi apart tai ką dirbi, kur tu eisi ir panašiai. Iki šių kursų buvo įvairių mokymų, bet nedavė rezultatų. Indrės kursai buvo kitokie. Reikėjo padirbėti. Šios programos dėka supratau, kad aš esu savo gyvenimo šeimininkė. Įgavau drąsos pasakyti NE kas man nepatinka. Ir pirmas dalykas ką padariau, išėjau iš darbo.
Sustingimas, kryžkelė ir pyktis ant savęs. Taip apibūdinčiau savo gyvenimo situaciją iki programos “Savirealizacijos aktyvavimo sistema”, – dalinasi Jurgita. Buvo labai didelės dvejonės dėl savos veiklos ar toliau ją tęsti. Man buvo svarbu surasti savo vidinę stiprybę, išmokti priimti save tokią kokia esi. Iki tol skaičiau psichologines knygas, kurios nei viena nebuvo perskaitytos iki galo. Skeptiškai vertinau ir kalbėtojus, niekas man netiko ir neįtikino. Jaučiaus bėjėgė, pilna įvairiausių baimių, visuomenėje nustatytų stereotipų, toks jausmas, kad aplinkiniai valdė mano gyvenimą, bet ne aš pati.
Turėjau labai didelį troškimą atsigręžti į save ir suvokti, kas aš esu sau šitoje beprotiškai skubančioje ir kintančioje, pilnoje įvairiausių stereotipų aplinkoje. Supratau, kad reikia žmogaus, kuris tai padėtų padaryti. Rezultatų pasiekėm tikrai daug, bet labiausiai noriu pasidžiaugti tuo, kad išmokau mylėti save tokią, kokia esu. Dažnai girdėdavau sakant “reikia mylėti save”, bet ką reiškia mylėti save? Nusipirkti naują suknelę, ar batelius, o gal kvepalus? Tikrai ne, kai tai suvoki, nebe tokia svarbi tampa nauja suknelė. Su meile sau atradau vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, ramybę, kuri skverbiasi ir į mano aplinką.
Kitas labai svarbus rezultatas – tai patvirtinimas, kad einu tinkamu keliu savo veikloje bei matymą, kaip galiu savo veiklą pakreipti ir kita linkme. Sakyčiau pasikeitė bendrai požiūris į save ir tuo pačiu į supančią aplinką. Kas anksčiau keldavo nepasitenkinimą ar erzelį, dabar tiesiog nepastebiu arba manęs neerzina. Naivu būtų tikėtis, kad toliau gyvensiu be stresinių situacijų ar dirgiklių, bet dabar aš turiu įrankius, kaip su jais susitvarkyti. Pirmiausia, atsikračiau “vertintojos” rolės. Nebevertinu kitų žmonių poelgių, nebesistebiu jų poelgiais, o jei vėl įsijungia “vertintojos” mygtukas, žinau kaip jį neutralizuoti. Gautus įrankius naudoju ir iki šiol, išmokau juos įvaldyti, supratau, ką reiškia dirbti su savimi. Dabar save matau, kaip pasitikinčią savimi moterį, žinančią savo veiklos kryptį. Žinanti stipriąsias savo puses. Tikrai tvirčiau stoviu ant kojų, belieka tik veikti ir eiti pirmyn, išnaudoti visas galimybes.
Linos istorijoje savirealizacijos paieškos užsitęsė 4 metus: baigta daug kursų, kurie atrodė, kad tai tikrai yra tai, ką noriu daryti gyvenime, viskas įdomu. Tačiau po jų aš susidūriau su didžiulėmis baimėmis, įsijungdavo „stop“ ir aš tiesiog užstrigau. Atrodo, kad einu pirmyn, bet vienas žingsnis į priekį ir du atgal. Užstrigau vėl abejonėse – ar tai mano ar tai ne? Nusibodo gyventi tuos keturis metus dvejonėse, norėjau tam padėti tašką ir galutinai išsiaiškinti, kas aš gyvenime. Tai ir buvo priežastis, kodėl atėjau į programą.
Atėjus į programą, nustojau blaškytis, radau atsakymą, kas mano, o kas ne, supratau, kur mane šaukia gyvenimas, pamačiau, kaip aš galiu jam atsiliepti, suradau savo gyvenimo raktinius žodžius.Paradoksas, bet man reikėjo išmokti nebebėgti nuo to, kas man skirta, o tai priimti. Surasti savo veiklą, profesiją – tai priimti save. Pirma išdrįsau įsivardinti tikruosius savo norus, poreikius.
Buvau tas žmogus, kuris save palikdavo šone, apšokinėdavau kitus, buvau ta gera mergaite. Mokiausi save statyti į pirmą vietą. Sustiprindavau savo intuiciją, išmokau jos klausytis. Tai ir yra svarbiausi rezultatai, kurie davė vaisių – atsirado toks darbo pasiūlymas, į kurį anksčiau nebūčiau drįsus pasižiūrėti. O dabar atsirado žmogus, galimybės ir man reikėjo tik sutikti, priimti. Be to, ką pradirbau programoje, aš nebūčiau išdrįsus atliepti į tokį pasiūlymą.
Nustojau gyventi dvejonėse ir gyvenimas pakrypo visai kita kryptimi – pamačiau skelbimą, širdyje surezonavo, atsirado 100 pasitikėjimas savimi nueiti darbo pokalbiui ir gauti darbą, kurio niekada nedirbau ir neturiu tam išsilavinimo. Šis mano veiksmas ir buvo šimtaprocentinis skirtumas tarp to, kai sakydavau sau „ne“ ir kai dabar sakai sau „taip“ iš didelio vidinio noro ir atsiliepimo į gyvenimo kvietimą.