Mano tikslas – padėti Tau surasti savą veiklą, o norintiems dirbti sau – monetizuoti savo patirtį ir žinias, pradėti apie save kalbėti viešai ir išdrįsti dirbti sau.
Ilgai neatradau, “kuo noriu būti užaugusi”, nors turėjau gerą ir stabilų samdomą darbą, šalia jo nuolat ieškojau savęs. Paieškos buvo nevykusios, nes niekur nemačiau nišos, kur aš galiu išsipildyti. Greitai susižavėdavau idėjomis, puldavau jas realizuoti ir nieko iki galo. Visada lydėjo kitų žmonių vertinimai, kad aš galiu daug, kad mano potencialas didelis, o pati tuo netikėjau, manydama, kad tie, kas kalba manęs nepažįsta. Aš ne tokia, kaip jie mane įsivaizduoja.
Pašaukimas – tai ne profesija, ne rolės, kuriose turime gyventi, net ne tavo tapatybė. Pašaukimas – tai nuolatinis procesas būti savimi ir leisti sau skleistis.
Kai manęs klausia, kaip reikia ieškoti savo veiklos, atsakau, kad atrasti galima tik kažką atsitiktinį. Tačiau gimėme ne atsitiktinai. Pašaukimas mums yra duotas. Jį reikia atpažinti, pripažinti ir įveiklinti. Jo neįmanoma surasti, jį reikia susitikti.
Nuo mažų dienų buvau orientuojama būti mokytoja. Giminės profesija kaip štampas buvo uždėtas ant manęs nesąmoningai, todėl pašaukimą sutapatinau su mokytojos darbu. Mokytoja aš tapau iš paklusnumo, nors niekas ir nevertė. Man sekėsi ir dirbti patiko. Galvojau, mokytoja man būti lengva, tai ką tik tiek? Ir viskas? Aš tik mokytoja? Viduje žinojau, kad kažkas turi būti daugiau, o kas tai – konkrečiai nežinojau. Savyje svajojau, kad man nereiks eiti į darbą kaip į prievolę, dirbti pagal sistemos reikalavimus, nes visada viską dariau savaip, o išorėje paklusau ir dariau ne kaip noriu, o kaip reikia, kaip tikis kiti. Ne kartą man kildavo tokios tapatybės krizės – tai kas aš? Ką aš turiu veikti gyvenime, kad nebejausčiau to jasumo, kad esu ne savo vietoj.
Nuo mažų dienų buvau orientuojama būti mokytoja. Giminės profesija kaip štampas buvo uždėtas ant manęs nesąmoningai, todėl pašaukimą sutapatinau su mokytojos darbu. Mokytoja aš tapau iš paklusnumo, nors niekas ir nevertė. Man sekėsi ir dirbti patiko. Galvojau, mokytoja man būti lengva, tai ką tik tiek? Ir viskas? Aš tik mokytoja? Viduje žinojau, kad kažkas turi būti daugiau, o kas tai – konkrečiai nežinojau. Savyje svajojau, kad man nereiks eiti į darbą kaip į prievolę, dirbti pagal sistemos reikalavimus, nes visada viską dariau savaip, o išorėje paklusau ir dariau ne kaip noriu, o kaip reikia, kaip tikis kiti. Ne kartą man kildavo tokios tapatybės krizės – tai kas aš? Ką aš turiu veikti gyvenime, kad nebejausčiau to jausmo, kad esu ne savo vietoj.
Aš nebegirdėjau savęs, ko aš noriu. Aš tik girdėjau, ko iš manęs nori ir tikisi kiti ir stengiausi atitikti jų lūkesčius, nes, maniau, tik taip būsiu mylima, reikalinga ir tik tai suteiks man gyvenime prasmę. Ir taip daugiau nei 10 metų. Tas vidinis konfliktas privedė prie fizinio išsekimo. Nepaaiškinamai bloga sveikata, žemas spaudimas, skrandžio negalavimai ir laužantys nugaros bei kojų skausmai, nemiga, visiškas fizinis išsekimas, užslėptas pyktis, neradimas vietos, menka savivertė, motyvacijos ir jėgų nebebuvimasi… Tada sau pasakiau: užtenka man tų pašaukimų, prasmių, būsiu pragmatikė materialistė. Dirbsiu tik dėl to, kad man moka algą ir tiesiog eisiu į darbą kaip tūkstančiai kitų.Tačiau kuo toliau, tuo labiau supratau, kad manęs nėra, esu netinkamas sraigtelis įveržtas netinkamoje vietoje. Darbo daug, išsenku, išsibalansuoju, tampu jautri, greitai apsiverkiu, bet vis tiek keliuosi 6 ryto, mašinų spūstyse vežu vaiką į darželį, atvažiavusi į darbą pasineriu į negatyvių emocijų sūkurį. Noras dirbti sau vėl protarpiais grįždavo mintimi, kad jei aš tiek investuoju savo laiko tam, kas nerezultatyvu, neteikia prasmės, tai kodėl negalėčiau visų jėgų atiduoti maksimaliai sau? O ką dirbti sau? Ne kartą buvau bandžiusi užsiimti kažkuo kitu, bet nesėkmės ir nepabaigti iki galo mano ekspertimentai dirbti sau tik gilino nepasitikėjimą. Atrodė, kad tai niekada nesibaigs.
Dažnai verslą idėją turintys žmonės skuba ją entuziastingai įgyvendinti manydamai, kad tai jų mylima veikla. “Man patinka, tai, ką darau, galėčiau daryti nemokamai, dirbti valandų valandomis…”
Deja, mylima veikla ar hobis ir sava veikla – du skirtingi dalykai. Jei darbas sau virsta kaip terapija ar tiesiog maloniu užimtumu, visada atsiras klausimas – o kam apart manęs visa to reikia? Kodėl nėra klientų? Užsakymų? Kodėl? Todėl, kad sava veikla (solo verslas) visada orientuota į kitų žmonių problemų ir poreikių sprendimą, o talentai ir stipriosios tavo pusės duoti tau, bet skirti jiems.
Jei nenaudoji jų, nepasitarnauji kitiems. Todėl savoje veikloje leisdamas atsiskleisti kaip gali geriausiai, kuri vertę kitiems.
Neužtenka vien suprasti savo talentus ir stipriąsias puses, reikia sistemos ir struktūros, kaip, kam ir ką darysiu. Daug svarbiau – išeiti iš samdomo darbuotojo mąstymo ir pradėti mąstyti taip, kaip mąsto verslo žmonės. Ir tai kalba ne vien apie pinigų uždirbimą. Apie vertę, rezultatus ir naudą kitiems.